Antanas Maceina (1908–1987) – iškilus tarpukario Lietuvos ugdymo mokslo – tautinio auklėjimo teorijos, pedagoginio santykiavimo, švietimo ir mokyklų vaidmens lietuvių kultūroje, pedagoginio vitalizmo problemos, fenomenologinės pedagoginio akto analizės, visuotinės pedagogikos istorijos – atstovas, pagrindęs filosofijos ir pedagogikos santykį, teigęs realistinį idealizmą. Pirmasis VDU apgynęs pedagogikos daktaro disertaciją Tautinis auklėjimas (1934, vadovas – prof. Stasys Šalkauskis), A. Maceina parašė kapitalinį Pedagogikos istorijos veikalą (1939), kuriame svarsto tautinio auklėjimo ir atitautinimo problemas, aiškina lavinimo ir auklėjimo esmę, teigia ugdymo kūrybinį pobūdį ir mokyklų laisvę valstybėje. Straipsnio autorius, vertindamas įvairialypį A. Maceinos pedagoginį palikimą, koncentruoja dėmesį į tautinio auklėjimo teorijos reikšmingumą, švietimo ir mokyklų vaidmenį keliant lietuvių kultūrą, taip pat į fenomenologinę ugdymo, ypač pedagoginio akto, analizę. Iš akiračio neišleidžiama A. Maceinos pedagoginių pažiūrų raida, ugdymo interpretacijų kaita, ryškėjančio filosofo pastanga kurti universaliąją pedagogiką. Nors A. Maceinos palikimo leidėjai suskubo ugdymo teoriją pavadinti „pedagogikos filosofija“, straipsnio autorius linkęs sugrąžinti autentiškesnį, paties pedagogikos veikalų autoriaus teiktą „filosofinės pedagogikos“ įvardijimą ir analizuoti jos virsmą į ugdymo filosofiją. Pagrindiniai žodžiai: ugdymo filosofija, pietizmas pedagogikoje, tautinio auklėjimo ir atitautinimo teorija, švietimas ir mokykla valstybėje, kūrybinis ugdymo pobūdis.Philosophical Pedagogy of A. MaceinaJuozas Vytautas Uzdila
SummaryAntanas Maceina (1908–1987) is an outstanding representative of pedagogical education inbetween the two wars. He worked in the spheres of the theory of national education, pedagogical correlation, and the history of world pedagogy, analyzed the role of education and educational institutions in Lithuanian culture, the problem of pedagogical vitalism, and gave a phenomenological analysis of the pedagogical act. A. Maceina grounded the close connection between philosophy and pedagogy, asserted their integral synthesis and realistic idealism. At Vytautas Magnus University he was the first to maintain a doctoral dissertation in pedagogy “National Education” in 1934 (scientific research supervisor Prof. Stasys Šalkauskis). In 1939, A. Maceina wrote his great work “A History of Pedagogy” where, with his characteristic pietism, he considered the problems of national education and denationalization, elucidated the essence of education and training, asser ted the creative nature of fostering and the freedom of educational institutions in Lithuania. The article focuses on A. Maceina’s diverse pedagogical heritage emphasizing the significance of his theory of national education, the role of school education in promoting Lithuanian culture, the phenomenological analysis of the pedagogical act, the development of his ideas of pedagogy, and his determined attempt to create world pedagogy. Although the publishers of A. Maceina’s works labeled his theory of education as “philosophy of pedagogy”, the author of the article is inclined to call back a more authentic term “philosophical pedagogy” given by A. Maceina himself and then to analize its transformation to educational philosophy.Keywords: philosophical pedagogy, educational philosophy, pietism in pedagogy, theory of national education and denationalization, school education in the state, pedagogical act, creative nature of education.
History of Common-School Education. Lewis F. Anderson