Rural areas cover the largest part of the territory of Lithuania as well as that of the whole Europe. Rural settlements are also the most abundant category in the settlement system of the country. Therefore, their social, economic, and cultural viability- as well as ecologic sustainability playan important role striving towards the goals of sustainable development. During the last years projects promoting various aspects of sustainability are implemented not only in large cities and towns, but also in smaller municipalities, nevertheless many rural settlements still are not influenced by these trends. The tendency of decrease of the population of the country, emigration, migration of young and qualified persons to larger cities and towns, poverty and unemployment cause the threat to the most fragile elements of the rural settlement system, such as steadings, manor residencies and ethnographic village settlements. In order to stop these processes it is necessary to search for means to sustain the social and economic viability of rural settlements. During the last decade significant role of cultural heritage in implementing strategies of sustainable development was universally recognized. It is acknowledged that sustainable preservation, maintenance, and use of cultural heritage, especially immovable, positively influence the social, economic, cultural and even environmental dimensions of sustainable development. Sustainable development opportunities provided by immovable cultural heritage are essential for small rural settlements which are not distinguished by important natural resources or favorable location. In this instance social and cultural viability is as much essential for preservation of immovable cultural heritage of these settlements, as immovable cultural heritage is essential for sustention of their social and economic viability.
Nekilnojamojo kultūros paveldo įtaka darniam kaimo gyvenamųjų vietovių vystymuisi
Santrauka
Didžiąją Lietuvos, kaip ir visos Europos, teritorijos dalį sudaro kaimo vietovės, o didžiąją dalį gyvenamųjų vietovių – kaimo gyvenamosios vietovės, taigi jų socialinis, eko nominis ir kultūrinis gyvybingumas bei eko loginis tvarumas atlieka lemiamą vaidmenį siekiant šalies darnaus vystymosi tikslų. Pastaraisiais metais darnų vystymąsi skatinantys projektai jau įgyvendinami ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir mažesnėse savivaldybėse, tačiau daugelio kaimo gyvenamųjų vietovių šis procesas kol kas nepaliečia. Bendro šalies gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencija, emigracija, jaunų ir kvalifikuo tų žmonių migracija į didžiuosius šalies miestus, skurdas ir nedarbo grėsmė kelia sunykimo grėsmę patiems jautriausiems ir kultūriniu požiūriu vertingiausiems šalies kaimo gyvenamųjų vietovių sistemos elementams, tokiems kaip vienkieminės sodybos, buvusių dvarų ir palivarkų sodybos ar etnografinės kaimų gyvenvietės. Siekiant sustabdyti šiuos neigiamus socialinius, eko nominius bei kultūriniu procesus, būtina ieškoti būdų, kaip užtikrinti kaimo gyvenamųjų vietovių socialinį bei eko nominį gyvybingumą. Pastaraisiais metais pasaulyje vis aiškiau suvokiamas kultūros paveldo vaidmuo darnaus vystymosi kontekste. Visuotinai pripažįstama, jog kultūros paveldo, ypač nekilnojamojo, apsauga, priežiūra bei naudojimas turi teigiamos įtakos darniam vystymuisi socialinėje, eko nominėje, kultūrinėje ir kt. dimensijose. Nekilnojamojo kultūros paveldo teikiamos darnaus vystymosi galimybės itin reikšmingos nedidelėms, išskirtinių gamtinių išteklių neturinčioms bei patogia geografine padėtimi nepasižyminčioms kaimo gyvenamosioms vietovėms. Jų socialinis ir eko nominis gyvybingumas kultūros paveldui išsaugoti yra toks pats svarbus, kaip ir kultūros paveldas socialinio ir eko nominio šių gyvenamųjų vietovių gyvybingumo palaikymu.
Mărginimea Sibiului Tells Its Story: Sustainability, Cultural Heritage and Rural Tourism—A Supply-Side Perspective